Apendiksas ilgą laiką buvo laikomas evoliucijos liekana, organu be jokios realios funkcijos. Jį dažnai pašalindavo per kitas operacijas, nes ilgą laiką manyta, kad jis yra nereikalingas organas. Toks požiūris vyravo dešimtmečius, ir iš dalies vyrauja iki šiol. Tačiau pastarojo dešimtmečio tyrimai atskleidė visai kitą apendikso paskirtį, apie kurią beveik niekas negirdėjo. Tema aktuali daugeliui, nes statistiškai apytiksliai kas dešimtas žmogus per gyvenimą susiduria su ūmiu apendicitu. Apendektomija yra viena dažniausiai pasaulyje atliekamų skubių operacijų.
Kodėl kai kada apendiksą šalindavo iš anksto, kad tik nenutiktų blogiausia
Yra paplitęs įsitikinimas, kad astronautams prieš skrydį į kosmosą visada pašalinamas apendiksas. Esą taip daroma, kad neišsivystytų uždegimas ten, kur nėra jokios galimybės operuoti. Iš tikrųjų tai mitas. NASA niekada netaikė tokio privalomo reikalavimo, o kosmose iki šiol nebuvo užfiksuota nė vieno ūmaus apendicito atvejo.
Tačiau panašus atsargumas realiai buvo taikomas kitoje, ne mažiau atkirstoje aplinkoje, Antarktidoje. Kai kurių šalių žiemojimo ekspedicijų programos ilgą laiką reikalavo, kad vienintelis stotyje likęs gydytojas iš anksto pasišalintų savo apendiksą. Taip buvo daroma todėl, kad evakuacija žiemos metu praktiškai neįmanoma. Ši taisyklė atsirado neatsitiktinai. 1961 metų balandį sovietų gydytojas Leonidas Rogozovas, būdamas vienintelis medikas Antarktidos stotyje, pats sau diagnozavo ūmų apendicitą. Neturėdamas jokios kitos išeities, jis pats sau, naudodamas tik vietinę nuskausminimo priemonę ir žiūrėdamas į veidrodį, atliko operaciją. Jam asistavo du ekspedicijos nariai, neturintys jokio medicininio išsilavinimo, laikydami instrumentus ir šviestuvą. Operacija truko beveik dvi valandas, ir Rogozovas ją sėkmingai atliko, nepaisant galvos svaigimo ir nuovargio. Būtent tokie atvejai ilgą laiką stiprino nuomonę, kad apendiksą geriau pašalinti iš anksto, kol jis dar sveikas. Geriau taip, negu rizikuoti susirgti apendicitu ten, kur pagalbos būtų sunku sulaukti.
Kas iš tikrųjų yra apendiksas
Apendiksas yra nedidelis, piršto dydžio maišelis, prijungtas prie aklosios žarnos, pirmosios storosios žarnos dalies, apatinėje dešinėje pilvo pusėje. Jo ilgis paprastai siekia nuo aštuonių iki dešimties centimetrų. Ilgą laiką jo buvimas buvo aiškinamas tuo, kad tolimi žmonių protėviai valgė daugiau augalinio maisto. Apendiksas kadaise galėjo padėti virškinti sunkiai skaidomą augalinį maistą. Panašią funkciją šiandien atlieka apendiksas triušiams, kai kuriems graužikams ir kai kurioms beždžionių rūšims. Tų gyvūnų apendiksas dažnai yra didesnis ir labiau susijęs su augalinio maisto virškinimu nei žmogaus. Kai mityba pasikeitė, ši funkcija tapo nebereikalinga, todėl apendiksas laikui bėgant sumažėjo iki nedidelio, tarsi nereikšmingo maišelio. Šis požiūris buvo taip įsišaknijęs, kad apendiksas pateko ir į Charleso Darwino laikytų vestigialiais organų sąrašą. Vestigialus reiškia organą, kuris evoliucijos metu prarado savo pirminę funkciją.
2013 metais šis požiūris smarkiai susvyravo, kai mokslininkai, palyginę 361 žinduolių rūšies duomenis, aptiko netikėtą dalyką. Panašus į apendiksą organas žinduolių evoliucijos istorijoje nepriklausomai atsirado bent 32 kartus, o galbūt net 38 kartus. Tai vyko skirtingose, tarpusavyje nesusijusiose gyvūnų linijose. Tuo pat metu jis buvo prarastas gerokai rečiau, mažiau nei septynis kartus. Tokia statistika evoliucinėje biologijoje laikoma stipriu argumentu, kad struktūra greičiausiai nėra atsitiktinė. Jei ji neturėtų jokios naudos, ji paprastai tiesiog neišliktų. Vietoj to ji vis iš naujo atsiranda skirtingose gyvūnų grupėse.
Netikėtas atradimas
2007 metais Duke universiteto mokslininkai, biologas Williamas Parkeris ir chirurgas Randalas Bollingeris, pasiūlė visiškai kitokį paaiškinimą. Jų teigimu, apendiksas veikia kaip savotiška slapta saugykla gerosioms žarnyno bakterijoms. Apendikse, siaurame ir sunkiai pasiekiamame kanale, gyvena bakterijų kolonija, apsupta apsauginio biofilmo sluoksnio. Biofilmas, arba plona gleivinės plėvelė, padeda bakterijoms išlikti apsaugotoms nuo aplinkos pokyčių. Ši vieta yra tarsi atokus užutėkis, kurio nepasiekia stipri žarnyno peristaltika. Todėl čia gyvenančios bakterijos gali išlikti saugios net tada, kai likusi žarnyno mikrobiota patiria rimtą sukrėtimą. Biofilmai apskritai yra gamtoje paplitęs reiškinys, kai bakterijos susitelkia į bendrą apsauginę struktūrą. Ji padeda joms atlaikyti aplinkos pokyčius, imuninės sistemos poveikį ir net antibiotikus. Apendikse ši struktūra nėra unikali savo principu, tačiau čia ji atlieka labai specifinę apsauginę funkciją.
Kam iš tikrųjų reikalinga ši atsarga
Po sunkios žarnyno infekcijos, stipraus viduriavimo ar ilgo antibiotikų kurso žarnyno mikrobiota gali gerokai sumažėti. Būtent tokiu metu, pasak Parkerio ir Bollingerio teorijos, apendikse išsaugotos bakterijos gali iš jo išeiti ir vėl apgyvendinti žarnyną. Tai ypač svarbu tada, kai žarnyną dar nespėja užimti kenksmingesni mikroorganizmai. Šią teoriją iš dalies paskatino ir šalys, kuriose dažnos sunkios viduriavimo ligos bei silpnesnė higienos infrastruktūra. Tokiomis sąlygomis naudingoji žarnyno mikrobiota gali būti išplaunama gana dažnai. Todėl apendiksas gali veikti kaip savotiška atsarginė talpykla, padedanti atkurti žarnyno mikroflorą, kai sutrinka pagrindinė sistema.
Ryšys su imunine sistema
Apendiksas taip pat yra žarnyno limfinio audinio dalis. Jame gausu B ir T limfocitų, kurie padeda imuninei sistemai atpažinti, kurios bakterijos yra naudingos, o kurios gali būti pavojingos. Kai kurie tyrėjai mano, kad apendiksas ypač svarbus ankstyvame gyvenimo etape, kai imuninė sistema dar mokosi atskirti draugiškus mikroorganizmus nuo kenksmingų. Panašią funkciją atlieka ir kitos limfinio audinio sankaupos organizme. Apskritai didelė dalis imuninės sistemos yra sutelkta žarnyne, o apendiksas yra viena iš svarbių šio plataus tinklo dalių, o ne atskiras, izoliuotas organas.
Kas nutinka, kai apendikso nebelieka
Keli tyrimai lygino žmones su apendiksu ir be jo, žiūrėdami, kaip greitai jų žarnyno mikrobiota atsistato po sukrėtimo. Tokiu sukrėtimu gali būti, pavyzdžiui, žarnyno paruošimas prieš kolonoskopiją. Rezultatai rodo, kad žmonėms be apendikso tam tikros naudingų bakterijų grupės po sukrėtimo atsistato lėčiau arba kitaip. Taip yra, palyginti su tais, kurie apendiksą turi. Kai kurie tyrimai bandė patikrinti, ar apendikso nebuvimas susijęs su dažnesniu pavojingos žarnyno infekcijos, vadinamos Clostridioides difficile, pasikartojimu. Tačiau čia rezultatai nevienareikšmiai, vieni tyrimai ryšį patvirtina, kiti ne. Tai reiškia, kad apendiksas tikriausiai turi tam tikrą reikšmę mikrobiotos atsistatymui. Tačiau jo svarba nėra tokia lemianti, kad be jo žmogus liktų be apsaugos.
2018 metais Van Andel instituto mokslininkų tyrimas atskleidė ir sudėtingesnę apendikso istorijos pusę. Tyrėjai nustatė, kad apendikse dažnai kaupiasi netinkamai susisukęs baltymas, vadinamas alfa-sinukleinu, tas pats baltymas, kuris kaupiasi Parkinsono liga sergančiųjų smegenyse. Tyrėjai išanalizavo beveik dviejų milijonų žmonių sveikatos duomenis, surinktus dešimtmečiais. Paaiškėjo, kad žmonėms, kuriems apendiksas buvo pašalintas, Parkinsono liga išsivystė kiek rečiau nei tiems, kurie apendiksą turėjo. Tai nereiškia, kad apendiksą reikėtų šalinti profilaktiškai. Ryšys yra statistinis ir susijęs su daugeliu kitų veiksnių. Tačiau tai rodo, jog apendiksas gali būti susijęs ne tik su naudingų bakterijų saugojimu. Jis gali būti susijęs ir su kitais, kur kas sudėtingesniais procesais organizme, kurie mokslininkų dar tik pradedami suprasti.
Ar tai reiškia, kad apendikso geriau nešalinti
Ne. Kai apendikse išsivysto uždegimas, ši būklė vadinama apendicitu. Tai lieka pavojinga, greitai progresuojanti būklė, galinti sukelti plyšimą ir pavojingą pilvaplėvės uždegimą, jei nepašalinama laiku. Tipiškas apendicito požymis yra skausmas, prasidedantis aplink bambą ir per kelias valandas persikeliantis į apatinę dešinę pilvo pusę. Dažnai kartu jaučiamas pykinimas, karščiavimas ir apetito praradimas. Tačiau maždaug keturiasdešimčiai procentų žmonių simptomai būna neįprasti ir mažiau aiškūs. Diagnozė paprastai patvirtinama derinant fizinę apžiūrą, kraujo tyrimą, rodantį padidėjusį baltųjų kraujo kūnelių kiekį, ir vaizdinį tyrimą. Dažniausiai tai būna ultragarsas ar kompiuterinė tomografija. Kai apendikse prasideda uždegimas, jo saugoti nebėra prasmės. Plyšimo rizika yra kur kas didesnė už bet kokią naudą, kurią jis teikia būdamas sveikas.
Atradimas, kad apendiksas turi funkciją, reiškia, jog jo nebereikėtų laikyti bereikalinga evoliucijos liekana. Tai organas, kuris tyliai atlieka savo darbą, kol tenka jį pašalinti dėl uždegimo. Panašiai buvo pervertintas ir kitų organų vaidmuo, dešimtmečius jie buvo laikomi tik evoliucijos atliekomis. Vienas tokių pavyzdžių yra tonzilės, kurios taip pat pasirodė turinčios svarbų vaidmenį imuninėje sistemoje. Kūnas retai išlaiko organą, kuris iš tikrųjų neturi jokios naudos.
Svarbu žinoti. Šis straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Staigus, stiprėjantis pilvo skausmas, ypač persikeliantis į apatinę dešinę pusę, gali reikšti apendicitą ir yra pagrindas skubiai kreiptis į gydytoją.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra apendiksas?
Nedidelis, piršto dydžio maišelis, prijungtas prie aklosios žarnos, pirmosios storosios žarnos dalies. Jo ilgis paprastai siekia nuo aštuonių iki dešimties centimetrų.
Kurioje pilvo pusėje yra apendiksas?
Apatinėje dešinėje pilvo pusėje.
Kam reikalingas apendiksas?
2007 metais Duke universiteto mokslininkai pasiūlė paaiškinimą, kad apendiksas veikia kaip slapta saugykla gerosioms žarnyno bakterijoms.
Kaip apendiksas apsaugo bakterijas?
Siaurame ir sunkiai pasiekiamame kanale gyvena bakterijų kolonija, apsupta apsauginio biofilmo sluoksnio. Ši plona gleivinės plėvelė padeda bakterijoms išlikti apsaugotoms.
Kas nutinka, kai apendikso nebelieka?
Tyrimai rodo, kad žmonėms be apendikso naudingų bakterijų grupės atsistato lėčiau po to, kai žarnyno bakterijos būna smarkiai sutrikdytos, pavyzdžiui, po žarnyno išvalymo prieš kolonoskopiją.
Ar reikia šalinti apendiksą, jei prasidėjo apendicitas?
Taip. Apendicitas yra pavojinga ir greitai progresuojanti būklė. Apendiksas gali plyšti, o uždegimas tuomet išplinta po visą pilvą. Tipiškas požymis yra skausmas, prasidedantis aplink bambą ir per kelias valandas persikeliantis į apatinę dešinę pilvo pusę.
Šaltiniai
- Cleveland Clinic. Appendix, What Side It’s Located On & Function
- Duke Health. Appendix Isn’t Useless At All, It’s a Safe House for Bacteria
- PMC, NIH National Library of Medicine. Gut-associated lymphoid tissue, a microbiota-driven hub of B cell immunity
- PMC, NIH National Library of Medicine. Prior Appendicectomy and Gut Microbiota Re-Establishment in Adults after Bowel Preparation and Colonoscopy
- Cleveland Clinic. Appendicitis, Signs & Symptoms, Causes, Diagnosis & Treatment
- Science, AAAS. Appendix Evolved More Than 30 Times
- PMC, NIH National Library of Medicine. Biofilms
- Van Andel Institute. Connecting the appendix and Parkinson’s disease
- NCBI Bookshelf, NIH. Appendectomy, StatPearls
- PubMed, NIH National Library of Medicine. Self-Appendectomy in Antarctica, 1961
© 2026 sveikatosinfo.lt. Visos teisės saugomos. Šis tekstas ir jame naudojamos nuotraukos yra sveikatosinfo.lt intelektinė nuosavybė, saugoma autorių teisių įstatymų. Kopijuoti, platinti ar naudoti be raštiško sveikatosinfo.lt sutikimo draudžiama.
